Fotoaparatas – tai ne šaldytuvas, kuris tiesiog stovi ir veikia dešimtmečius be jokio dėmesio. Tai jautri optikos ir elektronikos sistema, kuri, jei su ja elgiamasi aplaidžiai, gali pradėti kenkti pačiu netinkamiausiu momentu – vestuvių fotosesijos metu arba kalnų viršūnėje, kai antros progos tiesiog nebus. Pakalbėjau su keliais fotografais, kurie su technika dirba kasdien, ir surinkau tai, ką jie iš tikrųjų daro, o ne tai, ką rašo instrukcijose gamintojai.
Dulkės – tylusis priešas, apie kurį niekas nekalba pakankamai garsiai
Didžiausia problema, su kuria susiduria beveik kiekvienas, kas keičia objektyvus lauke, yra dulkės ant matricos. Jos atrodo nekaltai – mažas taškelis nuotraukoje, kurį galima ištrinti redagavimo programoje. Bet kai tų taškelių prisikaupia dešimt ar penkiolika, ir kiekvieną kartą reikia juos šalinti rankiniu būdu, entuziazmo sumažėja greitai.
Profesionalai turi vieną paprastą taisyklę: objektyvą keisti kuo greičiau ir stengtis, kad korpusas žiūrėtų žemyn, o ne aukštyn. Skamba banaliai, bet fizika čia veikia paprastai – dulkės krenta žemyn, o ne kyla į viršų. Jei objektyvą keiti stovėdamas paplūdimyje ar dulkėtame kelyje, geriau trumpam pasitrauk į uždaresnę erdvę arba bent jau atsuk nugarą vėjui.
Matricos valymui rekomenduojama naudoti specialius švitrus (sensor swabs) su izopropilo alkoholiu, tačiau tai daryti reikia atsargiai ir tik tada, kai tikrai matai, kad įprastas pūtimas balionėliu nepadeda. Dauguma fotografų sako tą patį – jei nesi tikras, ką darai, geriau nuvežk į servisą. Matricos valymas nėra ta vieta, kur verta eksperimentuoti pirmą kartą su brangia technika rankose.
Objektyvai reikalauja daugiau meilės nei atrodo
Objektyvo priekinis lęšis – tai ta dalis, kurią liečia visi, kas tik paima fotoaparatą į rankas. Pirštų žymės, purškiama seilė kalbant, atsitiktinis prisilietimas prie akinių – visa tai palieka riebalų dėmes, kurios ilgainiui gali paveikti stiklo dangą.
Vienas dažniausiai girdimas patarimas – niekada nevalyti optikos marškinių apykakle ar servetėle iš rankinės. Skamba juokingai, bet praktikoje tai daro labai daug žmonių. Audinio pluoštai ir mikroskopinės dulkės, kurios ten susikaupusios, subraižo dangą taip, kad brangas jau nebeatstatysi. Vietoj to verta turėti su savimi mikropluošto šluostę ir specialų valymo skystį, skirtą būtent optikai, o ne akiniams ar ekranams.
Dar viena detalė, kurią dažnai pamiršta pradedantieji – UV filtras priekyje. Nors debatai apie tai, ar jis pablogina vaizdo kokybę, tęsiasi jau ne vienerius metus, dauguma dirbančių fotografų vis tiek jį naudoja bent jau kaip apsauginį stiklą. Filtrą pakeisti kainuoja žymiai pigiau nei taisyti subraižytą ar sudaužytą objektyvo priekinę lęšę.
Drėgmė – tikras siaubas, ypač Lietuvos klimate
Mūsų platumose drėgmė yra viena didžiausių grėsmių technikai, ir dažnai apie tai pagalvojama per vėlai. Klasikinė situacija – žiemą lauke šalta, patalpoje šilta, ir fotoaparatas, atsidūręs tarp šių dviejų aplinkų, tiesiog aprasoja iš vidaus. Ta drėgmė gali sukelti korozijos apraiškas viduje, o blogiausiu atveju – trumpą jungimą elektronikoje.
Fotografai, kurie dirba lauke visais metų laikais, sako, kad prieš įnešant techniką iš šalčio į šiltą patalpą, verta ją palikti maiše ar kuprinėje kokias 20–30 minučių, kol temperatūra pamažu susivienodins. Tas pats galioja ir priešinga kryptimi – iš šiltos patalpos einant į šaltį.
Drėgmė pavojinga ir vasarą, ypač jei fotografuojama prie vandenyno, ežerų ar tropikuose. Silikagelio pakuotės, kurios dažnai gaunamos kartu su naujais batais ar rankinėmis, yra puikus ir pigus sprendimas – jas verta laikyti fotoaparato krepšyje nuolat, keičiant kas kelis mėnesius.
Baterijos ir atminties kortelės – smulkmenos, kurios gali sugadinti dieną
Apie baterijas galvojama dažniausiai tik tada, kai jos jau nustoja veikti. Tačiau tai, kaip baterija laikoma ir naudojama, tiesiogiai veikia jos gyvavimo trukmę. Litio jonų baterijų, naudojamų daugumoje šiuolaikinių fotoaparatų, geriausiai neišsemti iki galo ir neįkrauti iki lygiai 100 procentų kiekvieną kartą – optimaliausia laikyti krūvį tarp 20 ir 80 procentų, jei baterija ilgesniam laikui padedama į šalį.
Atminties kortelės – kita sritis, kur klaidos brangiai kainuoja. Daugelis nusipirkę pigiausią kortelę, kokią tik randa, vėliau stebisi, kodėl failas sugadintas arba kortelė staiga nustoja veikti vidury sesijos. Profesionalai investuoja į patikimų gamintojų korteles ir – tai svarbiausia – niekada nesinaudoja viena kortele ilgą laiką be perkrovimo. Kortelė, kuri dirba nuolat be pertraukos, greičiau susidėvi ir didėja rizika prarasti duomenis.
Taip pat verta paminėti, kad kortelės formatavimas turėtų vykti pačiame fotoaparate, o ne kompiuteryje. Formatavimas per kompiuterį kartais palieka failų sistemos liekanas, kurios vėliau sukelia keistus glitchus ar net kortelės neatpažinimą.
Transportavimas – kur dažniausiai daroma didžiausia žala
Įdomu tai, kad dauguma techninių gedimų atsiranda ne fotografavimo metu, o tada, kai fotoaparatas tiesiog vežamas iš vienos vietos į kitą. Kuprinė, mesta į bagažinę, dėklas, paliktas ant grindų traukinyje, arba fotoaparatas, kabantis ant peties be jokios apsaugos, kai einama per nelygų taką – visa tai sukelia mikrovibracijas ir smūgius, kurie ilgainiui atsiliepia vidinei mechanikai.
Patyrę fotografai visada naudoja kuprines ar dėklus su sustandintais kampais ir minkštu vidiniu paklotu, kuris atskiria kiekvieną objektyvą ar korpusą atskiroje kišenėlėje. Skrydžių metu technika niekada neturėtų keliauti registruotame bagaže – tik rankiniame, nesvarbu, kiek tai apsunkina keliavimą.
Verta paminėti ir mažą, bet praktišką dalyką – jei dirbi lauke, ypač prie jūros ar smėlyje, naudok apsauginį gaubtą arba bent jau maišelį, kuris apsaugo korpusą nuo smėlio grūdelių, patenkančių į mygtukų ir rankenėlių tarpus. Kai smėlis patenka į zoom žiedą, jis veikia kaip švitras kiekvieną kartą pasukus objektyvą.
Vietoj išvadų – kaip technika atsidėkoja už rūpestį
Jei apibendrinti visą šią patirtį, matosi viena aiški tendencija – technika, kuria rūpinamasi sistemingai, o ne tik tada, kai kažkas jau sugedo, tarnauja žymiai ilgiau ir retai nustebina blogąja prasme svarbiausiu momentu. Tai nėra apie paranoją ar per didelį atsargumą, o veikiau apie kelis įpročius, kurie tampa automatiniais po kelių mėnesių praktikos.
Praktiškiausias patarimas, kurį galima duoti – susikurti sau paprastą rutiną. Prieš kiekvieną didesnę fotosesiją patikrinti korpusą ir objektyvus vizualiai, po sesijos nuvalyti dulkes ir riebalų žymes, kartą per kelis mėnesius atlikti gilesnį matricos patikrinimą arba nuvežti į servisą profilaktikai. Tai užima nedaug laiko, bet ilgainiui apsaugo nuo situacijų, kai brangi technika sugenda būtent tada, kai jos labiausiai reikia.
Ir dar vienas dalykas, kurį verta įsidėmėti – nebijoti klausti servisų specialistų arba patyrusių kolegų, jei kažkas atrodo neįprastai. Keistas garsas, sulėtėjęs autofokusas, staiga atsiradusios dėmės kadruose – visa tai signalai, kurių ignoruoti nereikėtų. Technika, kaip ir bet koks kitas įrankis, kalba savo kalba, tereikia išmokti ją girdėti laiku, kol smulkus nesklandumas netapo brangiu remontu.
