Kai kalba pasisuka apie senus fotoaparatus, dažniausiai prisimenami Canon, Nikon ar Pentax modeliai – jų dalių ir meistrų rasti nesudėtinga. Tačiau Konica Minolta technika stovi kitoje lentynoje. Tai markė, kuri savo laiku buvo tikra inovacijų kalvė – pirmieji autofokusą turintys sistemos fotoaparatai, unikali optika, savitas mechanizmų braižas. Bet 2006 metais Konica Minolta pardavė savo fotografijos verslo dalį Sony, ir nuo tada šie aparatai palaipsniui tapo tikra archeologija fotografijos pasaulyje.
Jei turite tokį fotoaparatą stalčiuje arba tik ką jį įsigijote iš senų daiktų turgaus, greičiausiai jau susidūrėte su klausimu – kur jį taisyti, jei kas nutrūksta? Atsakymas nėra paprastas, bet ir nėra beviltiškas.
Kodėl šie fotoaparatai dabar tokia retenybė
Konica Minolta istorija fotografijos rinkoje – tai dviejų didžiųjų japoniškų kompanijų, Konica ir Minolta, susijungimas 2003 metais. Iki tol Minolta buvo žinoma savo Maxxum/Dynax sistema, kuri fotografijos pasaulyje pirmoji pasiūlė integruotą autofokusą – tai buvo revoliucija, panaši į tai, kas šiandien vyksta su kompiuterine regėjimo technologija fotoaparatuose.
Kai 2006 metais įmonė nusprendė palikti fotografijos rinką, technologijos ir patentai atitekę Sony tapo pagrindu tam, kas šiandien žinoma kaip Sony Alpha sistema. Taigi Konica Minolta genas iš tikrųjų gyvas – tik jau kitu vardu. Tačiau originalūs fotoaparatai, objektyvai ir jų priežiūra liko be gamintojo palaikymo. Nėra oficialaus techninio aptarnavimo, nėra naujų atsarginių dalių gamybos, nėra net garantinių dokumentų archyvo, į kurį galėtų atsiremti meistrai.
Tai reiškia vieną paprastą dalyką – kiekvienas veikiantis Konica Minolta fotoaparatas šiandien yra tarsi paskutinis egzempliorius. Kai jis sugenda, atsarginės dalys gaunamos ne iš gamintojo sandėlio, o iš kito, jau nebeveikiančio aparato.
Dažniausi gedimai, su kuriais susiduria savininkai
Praktika rodo, kad problemos su šiais fotoaparatais gana panašios, nesvarbu, ar kalbame apie filminius Minolta modelius, ar apie skaitmeninius Dynax/Maxxum aparatus, kuriuos gamino jau susijungusi Konica Minolta.
- Užraktas (užleistuvas) – vienas dažniausių gedimų šaltinių. Mechaninės dalys po dešimtmečius trunkančio naudojimo praranda tikslumą, lubrikantas sukietėja, o kai kada tiesiog nutrūksta juostelė ar spyruoklė.
- Baterijos skyrelio korozija – klasika visiems senesniems elektroniniams aparatams. Pamiršta baterija ilgai gulinti korpuse sukelia rūdis, kurios „suėda“ kontaktus.
- Ekranai ir šviesmatis – daugelyje Minolta modelių naudoti dabar sunkiai randami LCD elementai, kurie tiesiog nustoja veikti arba blogai rodo informaciją.
- Objektyvų autofokuso motoriukai – ypač Konica Minolta specifinis siūlas, kurio nerastum kitose sistemose. Šie motoriukai smulkūs, kartais net nebeegzistuojantys atsarginių dalių tiekimo grandinėje.
- Pelėsis linzėse – nors tai ne tiesiogiai mechaninė problema, bet dažnai lemiantis faktorius, ar objektyvą verta gaisyti pinigus taisyti, ar geriau palikti kaip dekoraciją.
Įdomu tai, kad kai kurie gedimai visai nesusiję su senumo faktoriumi – jie tiesiog buvo įtvirtinti konstrukcijoje. Pavyzdžiui, kai kurie Dynax modeliai turėjo žinomą silpną vietą prie baterijų durelių mechanizmo, kuris laikui bėgant tiesiog trapėja.
Kur ieškoti meistro, kuris sutiktų imtis darbo
Čia prasideda tikrasis iššūkis. Lietuvoje specializuotų Konica Minolta remonto dirbtuvių praktiškai neišlikę – dauguma senosios kartos fotoaparatų meistrų arba pasitraukė iš amato, arba orientuojasi tik į populiaresnes markes, kur paklausa didesnė ir garantuotas darbo srautas.
Tačiau tai nereiškia, kad esate visiškai vieni. Kelios kryptys, kurios realiai veikia:
Universalūs fotoaparatų meistrai. Yra dirbtuvių, kurios užsiima senesnės mechaninės technikos remontu bendrai – nesvarbu, ar tai laikrodis, ar filminis fotoaparatas. Tokie meistrai dažnai turi patirties su panašiais mechanizmais ir gali imtis darbo, net jei konkrečiai Konica Minolta niekada nematė.
Tarptautinės bendruomenės. Forumuose, skirtuose senajai fotografijos technikai, aptinkama nemažai informacijos apie tai, kokie meistrai kitose šalyse (dažniausiai Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ar Japonijoje) dar priima šiuos aparatus. Siuntimas per pašto tarnybas šiais laikais nebe problema, jei aparatas turi vertę – kolekcinę ar sentimentinę.
„Donorų“ aparatai. Rimtesni meistrai ir entuziastai dažnai turi savo atsargas – sugedusius fotoaparatus, iš kurių ištraukiamos veikiančios dalys kitiems remontams. Jei jums pasakys „reikės rasti donorą“, tai reiškia, kad taisant naudos ne naują detalę, o tokią pačią, tik nuimtą nuo kito, jau neremontuojamo egzemplioriaus.
Ar verta iš viso taisyti tokį seną aparatą
Šis klausimas kyla logiškai – jei remontas kainuoja beveik tiek, kiek pats fotoaparatas rinkoje, ar prasminga investuoti?
Atsakymas priklauso nuo to, ko iš aparato tikitės. Jei jis reikalingas kasdieniam naudojimui – abejočiau, ar apsimoka. Skaitmeninių fotoaparatų pasaulis pasistūmėjo tiek toli, kad senasis Dynax paprasčiausiai nebekonkuruoja su šiuolaikiniais modeliais nei jautrumu, nei greičiu, nei ekranų kokybe.
Tačiau jei kalbame apie filminį fotoaparatą, kuris jums svarbus dėl estetikos, konkrečios optikos charakterio ar tiesiog nostalgijos – tuomet remontas dažnai visiškai pagrįstas. Minolta objektyvai, ypač senesnės Rokkor serijos, turi savitą, šiltą, minkštą braižą, kurio dirbtinai atkurti su moderniomis linzėmis sunku. Fotografai, kolekcionuojantys šią optiką, žino, kad tai ne tik nostalgija, bet ir realus vizualinis skirtumas nuotraukose.
Verta atsiminti ir tai, kad kartais smulkus gedimas (pavyzdžiui, korozija baterijų skyrelyje) taisomas pigiai ir greitai, o „didieji“ gedimai, susiję su užraktu ar elektronika, jau reikalauja rimtesnio biudžeto ir kantrybės.
Praktiniai patarimai, jei aparatas jau jūsų rankose
Prieš skambinant meistrui ar ieškant, kur siųsti aparatą taisymui, verta atlikti kelis paprastus žingsnius patiems:
- Patikrinkite baterijų skyrelį. Jei aparatas ilgai gulėjo su baterijomis viduje, ištraukite jas ir švariu šepetėliu (idealiai – su izopropilo alkoholiu) nuvalykite kontaktus. Dažnai to pakanka, kad aparatas „atsigautų“.
- Nesikapstykite patys mechanikoje, jei nesate tikri. Užraktų mechanizmai smulkūs ir jautrūs – vienas neatsargus judesys, ir vietoj vieno gedimo turėsite tris.
- Fotografuokite viską prieš siunčiant taisyti. Jei siųsite aparatą per paštą kokiam nors specialistui, dokumentuokite jo būklę – tiek dėl garantijos, tiek dėl savo pačių ramybės.
- Ieškokite „donoro“ iš anksto. Jei žinote, kad jūsų modelis turi dažną gedimo tašką, verta iš anksto pasidomėti, ar rinkoje nėra pigiai parduodamo, sugedusio to pačio modelio aparato dalims.
- Objektyvus tikrinkite prieš pirkimą prieš šviesą. Pelėsis ar grybelis linzėse dažnai matomas plika akimi, jei aparatą pasukate prieš šviesos šaltinį tinkamu kampu.
Kai technika tampa relikvija, o ne tik įrankiu
Konica Minolta remontas – tai sritis, kurioje racionalūs skaičiai retai atlaiko konkurenciją su emocijomis. Ekonomiškai kalbant, dažnai pigiau nusipirkti kitą, veikiantį egzempliorių, nei taisyti sugedusį. Bet fotografijos entuziastai dažnai nesivadovauja skaičiais – jiems svarbu ta pati kamera, tas pats objektyvas, kuris fotografavo pirmąją dukters gimtadienio šventę ar kelionę, kurios niekada nepamiršite.
Jei nusprendžiate eiti remonto keliu, būkite pasiruošę kantrybei – atsarginių dalių paieška, meistro suradimas, siuntimo logistika užsienio link, jei reikia – visa tai užima laiko, kurio nepamatuosi savaitėmis, o kartais ir mėnesiais. Bet rezultatas, kai vėl paimate į rankas veikiantį, senos mokyklos aparatą ir išgirstate tą charakteringą užrakto spragtelėjimą – dažnai atperka visą tą laukimą.
Galiausiai, Konica Minolta fotoaparatai – tai ne tik pasenusi technika. Tai liudijimas, kaip vienas gamintojas prieš dvidešimt metų nustatė standartus, kuriais dabar remiasi šiuolaikinė fotografija. Ir kol yra žmonių, pasiryžusių prižiūrėti šią techniką, ta istorija tęsiasi – lėtai, bet užtikrintai, sriegis po sriegio.
